Kaip gera būtų atsigerti šalto vandens gulint “Rugiuose prie bedugnės“. Verkti iš skausmo, kai šiurkšti žolė raižo nugarą, o ne širdį. Kai kiekviena diena yra “Gloomy Sunday“.
Gyventi prie “Didelio kelio” vasarą, o žiemą bėgti per “Lūžtantį ledą“. Pavasarį “Diemedžiu žydėti“, o rudenį būti ramunėle “Rudenio arimuos“. Kai nežinai kur dėtis, lėkti “Ant laukinio žirgo“, o kartais jaustis kaip “Benamei varnai“. Trankyti galvą į sieną, galvojant, kad nuo to tapsi protingesnis ar bent jau užmirši tai, kas tave kankina. Žiūrėti, kaip drugelis skrenda į ugnį ir jam pavydėti.
Kaip gera žinoti, kad esi teisus. Kaip gera miegoti ir sapnuoti, kad esi laimingas. Kaip gera juodą dieną pamatyti saulę ir manyti, kad ji šviečia tau. Kaip gera užsidėti juodus akinius ir eiti gatve galvojant, kad niekas tavęs neatpažins. Kaip gera bėgti ir griūti į didelę pusnį. Ar stebėti krentančias snaiges ant savo juodų pirštinių.
O kaip naudinga viską patirti savo kailiu: lietų, saulę, sniegą, vėją, skausmą, kutenimą. Kaip kartais gera suprasti, jog tavęs kažkas nekenčia ir nekęsti pačiam. Kaip gera kartais išjungti telefoną ir nieko nelaukti. Kaip gera žiūrėti nespalvotą filmą ir suprasti, jog tavo gyvenimas ne juodai baltas. Kaip gera žinoti, kad viskas pasibaigs, o pasibaigus “mirdamas būtinai pasakysiu: ačiū, buvo gražu.“ Kaip gera pasiimti trintuką ir trinti pieštuko klaidas, įsivaizduojant, kad tai tavo gyvenimo klaidos. Kaip gera stovėti tvirtai jaučiant žemę ir šaukti: “Tegul pasaulis eina po velnių!“.