“Erškėčių Paukščiai“

“Yra legenda apie paukštį, kuris gieda tiktai vieną vienintelį kartą gyvenime, bet gražiau nei kas kitas šioje žemėje. Palikęs savo lizdą, jis leidžiasi ieškoti erškėčių krūmo ir neturi ramybės tol, kol nesuranda. Tada pragysta tarp dygių šakų ir spausdamasis krūtine prie ilgiausio, aštriausio spyglio, persiveria širdį. Mirties valandą, užmiršęs viską, jis gieda taip, kad jam neprilygsta nei vieversys, nei lakštingala. Nepaprasta jo giesmė, vienintelė gyvenime, ir už ją atiduodama gyvybė. Tačiau visas pasaulis klauso nusčiuvęs, ir Dievas šypso danguje. Nes tai, kas geriausia, atitenka per didžiausias kančias... Bent taip sako legenda.

Paukštis erškėčio perverta krūtine paklūsta nesikeičiančiam gamtos dėsniui, jis nežino, kas jį traukia pulti ant spyglio ir numirti giedant. Tą akimirką, kai spyglys perveria širdį, jis nežino, kad mirs; jis gieda ir gieda, kol balsas bejėgiškai nutyla. Bet mes, kai puolam krūtine ant erškėčių, mes žinom. Suprantame. Ir vis tiek puolam. Vis tiek.“

Colleen Mccullough

Niekada

Už lango garsiai lyja,

Bet aš klausau tylos.

Žiūriu - žolė atgyja-

Tik aš jau niekadaos.

Kai užmigau dar lijo,

O pabudau - žiema.

Nenoriu aš užmigti

Daugiau jau niekada.

Kažkas kažką man sakė,

Daugiau to nekartos.

Viltis tiktai šnabždėjo

Žodžius man: “niekados“.

Aš bėgau nuo likimo -

Nerūpi man tiesa.

Nors laimės ratas stojo

Ties žodžiais: “NIEKADA“...

Kaip gera būtų atsigerti šalto vandens gulint “Rugiuose prie bedugnės“. Verkti iš skausmo, kai šiurkšti žolė raižo nugarą, o ne širdį. Kai kiekviena diena yra “Gloomy Sunday“.
Gyventi prie “Didelio kelio” vasarą, o žiemą bėgti per “Lūžtantį ledą“. Pavasarį “Diemedžiu žydėti“, o rudenį būti ramunėle “Rudenio arimuos“. Kai nežinai kur dėtis, lėkti “Ant laukinio žirgo“, o kartais jaustis kaip “Benamei varnai“. Trankyti galvą į sieną, galvojant, kad nuo to tapsi protingesnis ar bent jau užmirši tai, kas tave kankina. Žiūrėti, kaip drugelis skrenda į ugnį ir jam pavydėti.
Kaip gera žinoti, kad esi teisus. Kaip gera miegoti ir sapnuoti, kad esi laimingas. Kaip gera juodą dieną pamatyti saulę ir manyti, kad ji šviečia tau. Kaip gera užsidėti juodus akinius ir eiti gatve galvojant, kad niekas tavęs neatpažins. Kaip gera bėgti ir griūti į didelę pusnį. Ar stebėti krentančias snaiges ant savo juodų pirštinių.
O kaip naudinga viską patirti savo kailiu: lietų, saulę, sniegą, vėją, skausmą, kutenimą. Kaip kartais gera suprasti, jog tavęs kažkas nekenčia ir nekęsti pačiam. Kaip gera kartais išjungti telefoną ir nieko nelaukti. Kaip gera žiūrėti nespalvotą filmą ir suprasti, jog tavo gyvenimas ne juodai baltas. Kaip gera žinoti, kad viskas pasibaigs, o pasibaigus “mirdamas būtinai pasakysiu: ačiū, buvo gražu.“ Kaip gera pasiimti trintuką ir trinti pieštuko klaidas, įsivaizduojant, kad tai tavo gyvenimo klaidos. Kaip gera stovėti tvirtai jaučiant žemę ir šaukti: “Tegul pasaulis eina po velnių!“.

Laukiu

Kievieną kartą matydama krentančią žvaigždę sugalvoju norą. Jis niekad neišsipildo. Galbūt aš tą krentančią žvaigždę pamatau per vėlai? Gal kažkas kitas buvo, dar prieš krentant nusižiūrėjęs ją, pirmesnis už mane?
Vieną naktį stebėjau dangų. Nusižiūrėjau žvaigždę, kuri dar kabojo danguje ir laukiau, kol ji krisdama išpildys mano norus. Ji tik mano! Aš pirma ją išsirinkau. Bet... Supratau, kad jiems nelemta išsipildyti. Ji taip ir nenukrito.