...degtinę gerdamas miriau...

Turbūt mažai kam taip pasisekė, kaip man, turėti tokią močiutę. Kas ją matė, žino ką turiu omeny. Ji pikta, rėksnė, valdinga moteriškė, bet tuo pačiu turinti nesveiką humoro jausmą, kilnią širdį ir labai mane mylinti :) Tokią įžangą darau todėl, jog noriu parašyti eilėraštį, kurį ji man savaitgalį pasakė. Aišku, tai buvo dedikacija (ne man :D nors šį savaitgalį tiko ir man - turiu daug brangių draugų, kurių gimtadieniai seka vienas po kito). Taigi - Valkos šposai ;D

“Sudie, draugai, kai aš numirsiu,

Jau žmonės kalba taip seniai.

Rubaškę, kelnes jum paliksiu

Ir dvejus baltinius tiktai.

Jei būt žinojęs, kad tuoj mirsiu,

Būč pasiruošęs prieš metus.

Būčiau pardavęs šią rubaškę,

Kuri kainavo du litus.

Būčiau nupirkęs pusbankiuką,

Kad sau širdelę nuramint.

Būčiau paprašęs mergužėlės,

Kad leistų meiliai apkabint.

Jūs man ant kapo nestatykit

Jokių paminklų, akmenų.

Tik žemėm storai apiberkit,

Kad apsaugotų nuo šunų.

Jūs man ant kapo nerašykit

Kelintais metais aš gimiau,

Tiktai tris žodžius parašykit:

“Degtinę gerdmas miriau.“

Jūs mano kapą apsodinkit

Tvirčiausia tvora taboku.

Ir šalia kapo paguldykit

Pypkę su ilgu cibuku.

Draugai, man kapą padarykit,

Kad jame tilptų bačkutė.

Aš abiem rankom apkabinęs -

Laikyčiau kraną ties burna.“

Na va :)) Galas truputį jau nesirimuoja, bet gal taip turi būt ;)) Norėčiau būdama tokių metų, kaip Valka, turėt tokią atmintį, kuria jau dabar mane ji lenkia. Dabar ji labai praverstų besimokant truputį rafinuotesnį eilėraštį “Gaudeamus“. O taip, Doma VĖL eis kalt lotynų!!!! Kill me! Eikit ir jūs mokytis, o ne uliavot, kad paskui nereiktų tokių baisybių rašyt ant antkapio ;D Geros dienos.