"Yra tipų, kurie giriasi: širdį atidaviau žmonėms! Mulki! Tu pinigus atiduok. Beširdžių pas mus ir taip per akis." J. Erlickas

Kai pagalvoji, kaip smagu kai tavimi rūpinasi tau artimi žmonės, o kartais ir ne tik jie – kai rūpi visam pasauliui. Miela? Tai va, jei kada norėsit iš manęs pagalbos, niekada manęs jos neprašykit, nes neseniai sužinojau, jog nemoku rūpintis žmonėmis, net jei jiem ir ranka nukrito. Net nemoku pasiteirauti žmonių ar jiems viskas gerai. Atsiminkit. Ir nebūkit tokie kaip aš. Rūpinkitės savo artimais žmonėmis, nes jie to nori, net jei jų priežastys, jūsų rūpesčio atžvilgiu ir egoistiškos. Juk visi esame egoistai. Ir jei galvojat skaitydami, “aš tai jau tikrai ne, ką čia jinai svaigsta“, tai pagalvokit dar kartą – galvojimas kartais duoda ir naudos. ;) Yra toks anekdotas: “kas yra egoistas? Tai toks žmogus, kuris niekad negalvoja apie mane.“ Manau, jog mes turėtumėm dažniau pagalvoti apie savo trūkumus, na ne tuos, kad aš čia per storas, negražus, per plonas ir t.t. Bet apie tuos, kuriais skaudinam kitus ir patys save: EGOIZMU, kvailu užsispyrimu, šaltumu, abejingumu, tingėjimu, nenuolankumu, EGOIZMU (ar jau jį minėjau?) ir t.t. Žinot, kartą Joseph Baretti pasakė:“Nekenčiu žmonijos, kadangi esu vienas iš geriausių jos atstovų, o juk žinau, koks esu blogas." Ar žinot kokie mes visi esame blogi? Nes aš, tai nežinau. O geram būti irgi neapsimoka. R. Gavelis savo knygoje “Septyni savižudybės būdai“ rašė: “Jei būsi geras – tave būtinai apšiks. O gal net pasmaugs. Įsidėmėk, kad geriau šikti ant kitų arba tuos kitus pačiam smaugti. Žinoma, jeigu už tai paskui nereikės atsakyti.“ Nuostabu. Jei nereiktų atsakyti už savo veiksmus, būčiau seniai puse pasaulio išsmaugus, o kita pusė dar seniau būtų pasmaugus mane. Juk mano egoizmui nėra rybų. Aš kaip visad save turėčiau pristatyti: “Aš neįnoringa. Man tereikia tik šiltos lovos, švelnaus žodžio ir absoliučios valdžios.“ Nebendraukit su manim ;) Deal? Good luck.