Tapatybės realizavimas

Įvyko toks didis dalykas. Didžiai gerbiama Justė pakvietė draugus į savo gimtadienį. Kuriame reikės pasipuošti neįprastai. Visi bus filmų ir knygų herojais. Todėl, draugai dabar suka galvas, kaip kam kuo būti. Sunkus apsisprendimas. Nors, turėtų būti visai lengva. Kiekvienas gali būti tuo, kuo svajojo tapti vaikystėje. Mergaitės- princesėmis, berniukai, amm, robotais policininkais, bet keista, visi negali apsispręsti. Kietas riešutėlis. Juste, už ką tu mum taip? ;D Man, tiesą pasakius, ilgai svarstyti nereikėjo. Vos išgirdus šią temą, prieš akis iškilo Adamsų šeimynėlės vaizdas. Spooky... Nuo pat mažens svajojau būti kokia nors freaky moteriškaitė. ;D Tai man, beveik, padaryti pavyko ir realiame gyvenime. Bet dabar gavau progą tai realizuoti. Džiaugiuosi. Šita žemė nešiojo keturias moteris, į kurias norėčiau būti panaši: Mertišė Adams, mano jau minėtoji Dorutė Kalė intrigantė, Marilyn Monroe ir Salomėja Nėris. Ryšio tarp jų jokio, bet jos visos nuostabios, tiek kaip personažai, tiek kaip moterys. Kiekvieną jų taikau sau pagal nuotaiką. Velnias, išsidaviau ko iš manęs reikia laukt. Na, nieko. Todėl, draugai mieli, būkite tuo, apie ką svajojote vaikystėje ir nebesukite sau galvos. Ir prašau, apsirenkite taip, kad galėtume vieni iš kitų pasijuokti ;D Nes šiemet juokiausi tik iš dviejų dalykų: vienuolės už vairo ir kai vaikiukas ant Emilijos troleibuse (vielabrauky) nugriuvo taip, kaip stovėjo. Juokiuosi dar ir dabar abu šiuos įvykius prisiminus. Gaila, kad nematėt. Gaila. Norėčiau pasijuokti dar. O jei ką, tai teks juoktis iš savęs, beje labai geras dalykas ;) Nors gaila, kai kurie to nesupranta... Savikritika - labai geras dalykas. Juk idealių žmonių nebūna O_o Nors Justės dėka, gavom progą save paversti idealiais. Ir tai tik dėl to, jog būsim personažais. ;)

"Yra tipų, kurie giriasi: širdį atidaviau žmonėms! Mulki! Tu pinigus atiduok. Beširdžių pas mus ir taip per akis." J. Erlickas

Kai pagalvoji, kaip smagu kai tavimi rūpinasi tau artimi žmonės, o kartais ir ne tik jie – kai rūpi visam pasauliui. Miela? Tai va, jei kada norėsit iš manęs pagalbos, niekada manęs jos neprašykit, nes neseniai sužinojau, jog nemoku rūpintis žmonėmis, net jei jiem ir ranka nukrito. Net nemoku pasiteirauti žmonių ar jiems viskas gerai. Atsiminkit. Ir nebūkit tokie kaip aš. Rūpinkitės savo artimais žmonėmis, nes jie to nori, net jei jų priežastys, jūsų rūpesčio atžvilgiu ir egoistiškos. Juk visi esame egoistai. Ir jei galvojat skaitydami, “aš tai jau tikrai ne, ką čia jinai svaigsta“, tai pagalvokit dar kartą – galvojimas kartais duoda ir naudos. ;) Yra toks anekdotas: “kas yra egoistas? Tai toks žmogus, kuris niekad negalvoja apie mane.“ Manau, jog mes turėtumėm dažniau pagalvoti apie savo trūkumus, na ne tuos, kad aš čia per storas, negražus, per plonas ir t.t. Bet apie tuos, kuriais skaudinam kitus ir patys save: EGOIZMU, kvailu užsispyrimu, šaltumu, abejingumu, tingėjimu, nenuolankumu, EGOIZMU (ar jau jį minėjau?) ir t.t. Žinot, kartą Joseph Baretti pasakė:“Nekenčiu žmonijos, kadangi esu vienas iš geriausių jos atstovų, o juk žinau, koks esu blogas." Ar žinot kokie mes visi esame blogi? Nes aš, tai nežinau. O geram būti irgi neapsimoka. R. Gavelis savo knygoje “Septyni savižudybės būdai“ rašė: “Jei būsi geras – tave būtinai apšiks. O gal net pasmaugs. Įsidėmėk, kad geriau šikti ant kitų arba tuos kitus pačiam smaugti. Žinoma, jeigu už tai paskui nereikės atsakyti.“ Nuostabu. Jei nereiktų atsakyti už savo veiksmus, būčiau seniai puse pasaulio išsmaugus, o kita pusė dar seniau būtų pasmaugus mane. Juk mano egoizmui nėra rybų. Aš kaip visad save turėčiau pristatyti: “Aš neįnoringa. Man tereikia tik šiltos lovos, švelnaus žodžio ir absoliučios valdžios.“ Nebendraukit su manim ;) Deal? Good luck.