Vasaros pavakare sėdėjo ji prie jūros. Ant kranto. Aplink buvo daugybė įsimylėjėlių ar šiaip porų. O ji buvo viena. Jai nieko nereikėjo. Ji tiesiog žvelgė į ramią jūrą. Tik viena bangelė kažką nešė link kranto. Link jos. Ji to nepastebėjo. Jai nieko nereikėjo. Dar po akimirkos, prie jos kojų ta vienintelė bangelė išmetė butelį. Ji pažvelgė į jį. Viduje kažkas buvo. Butelis buvo ganėtinai gražus, o ji nejučia perbraukė per jo šoną pirštu. Jis pradėjo judėti. Vedina smalsumo, ji atkimšo butelį. Iš jo, lyg viščiukas, išsirito vyras. Jie nieko nekalbėjo. Tik žvelgė vienas į kitą. Suprasdama, jog jis, nuo šiol, pildys jos norus, ji pridėjo pirštą jam prie lūpų, kad jis nieko nesakytų. Nes jai nieko nereikėjo. Jie iškart apsigyveno kartu. Ji jo niekad nieko neprašė. Jis sėdėdavo namie ir gerdavo alų. Tai tęsėsi ilgai. Jis gerdavo vis daugiau ir daugiau. Žinodama, jog turi norų rezervą, ji paprašė jo sukapoti malkas. Jis nusišypsojo. Tada ji paprašė, jog jis susirastų darbą. Jis nusijuokė. Tada ji paklausė ar jis bent ką nors gali dėl jos padaryti? Jis supyko, užsivertė visą butelį, vienu gurkšniu jį išgėrė ir pareiškė, jog jis ne Džinas, kad pildytų jos norus. Tada ji suprato, jog ne kiekvienas įstrigęs butelyje yra Džinas.