Kodėl, jibitute, užaugome? arba Sandra griuvo

Vertinu savaitgalius. Pamatai tiek daug baisių dalykų. Pvz.: baltus arklius, arba kaip gyvenimas pro akis prabėga “Akropolio“ ledo arenoj, tiesa šį kartą prabėgo ne man, bet vis vien baisu buvo... Ne veltui sakoma, jog “Akropolis“ yra sužvėrėjusių kaimiečių sostinė... Taip ir buvo. Maža to, kad mano mylimiausia draugė Sandra kasoj už pačiuožinėjimą paliko 9 litus, tai dar bečiuožinėjant vos galvos nepaliko. Och... Bet viskas gerai - gyva. Tiesą pasakius, stebiuosi, jog taip nutiko ne man. Nes turiu talentą griūt ar apsidrėbt kebabu. Talentas. Kol kas tik šiuos savyje atradau. Kažkaip sunkiai man čia su jais gaunasi. Na, bet nieko - gyvenimas dar prieš akis (jei neteks daugiau eit ant ledo, aišku), tikiuosi atrast slaptų savo gabumų, nes kaip supratau girtuokliavimas ir besaikis miegojimas - dažnas talentas. Todėl ugdausi kitus. Bet ne kaip sekasi. Ai! Ai! Turėjau dar vieną talentą vaikystėj! Viena pati perėjau “Super Mario“! Cha cha! Dabar nepereičiau... Ir tikrai, kas darosi su žmonėmis jiems beaugant? Kažkokie moliai pasidaro. Taip norėčiau save mažą sutikt. Pasijuokčiau. Genijus buvau. Ir kas su manim atsitiko? Užaugau. O vaikystėje tiek smagių dalykų sugalvodavau, pvz.: turėjau tokias raudonas kelnes, kurių nekenčiau labiau už manų košę (na gerai, gal ne labiau), o mama mane vis vilkdavo tomis kelnėmis ir ką jūs galvojat, ką aš su jomis padariau? Sukarpiau. Ir kelnės tapo panašios į kaspinus. Kai mama paklausė kas nutiko kelnėms, aš gūžtelėjau pečiais ir pasakiau, kad tikriausiai jas kandžiai suėdė. Išradinga? Įdomu ką dabar mama pagalvotų jei taip padaryčiau. Jaučiu, kad nieko gero. Tikrai labai gaila, jog tie balabaikų laikai praėjo... Dabar už viską turi atsakyt pats: už savo žodžius, veiksmus ir t.t. Net už savo griūvimą ant ledo... Vaikystėj mama paguostų ir pagydytų žaizdas, o dabar turi išsilaižyt jas pats...