Kai pagalvoji, kaip gali apsviersti gyvenimas per kelias savaites. Baugu. Viskas nauja, netikėta, nematyta. Ir sukis kaip nori. Sukuosi. Sekasi. Tfu tfu tfu, kad tik neprisikalbėt. Baisiausia padaryt to ko nederėtų daryt. Pradedant naują gyvenimą, tenka iš naujo kurti ir save. Norėtųsi susikurti savo idealų modelį idealiame pasaulyje, kurį irgi statai nuo nulio. Labai įdomus procesas. Rezultatai turėtų būt dar įdomesni. :) Kaip norisi išmesti iš savęs tai, kas iki tol tave tempė žemyn, savo blogas savybes, įpročius. Bet kaip tai padaryt? Kaip viską apverst aukšytn kojom? Ar dabar ne pati geriausia proga? Tereikia išstumti iš gyvenimo, tai kas tave žlugdo. Visą blogį, visus blogus žmones. Aš galiu! Ir to sieksiu, kaip Dievą myliu, būsiu geresnė ir mesiu viską, kas mane tempia žemyn. Išmoksiu mėgautis saule. Išmoksiu mylėt save. Išmoksiu suprast kitus. Išmoksiu būt atsakinga. Išmoksiu viską, ko reikės. Svarbiausia, kad turiu iš ko mokytis, turiu puikių pavyzdžių, kuriem vieną dieną galėsiu padėkot. Turiu pavyzdžių, į kuriuos galiu lygiuotis ir pamačiau žmonių, nuo kurių reikia bėgti kuo toliau. Keistas tas gyvenimas. Dabar jis kaip filme. Tikrai. Jis ne pats geriausias, bet nebūčiau aš jei nepadaryčiau jo įdomesniu. Juk vieną dieną būsiu režisiere :D Niekada neatsisakysiu to. Ir niekas manęs daugiau nebeatkalbins nuo mano svajonių ir tikslų. Žinau, kad daug ką įskaudinsiu ir nuvilsiu, nes nebebūsiu ideali dukra, draugė, pažįstama. Bet būsiu ideali sau. Labiausiai bijau šiame kelyje klaidų, kurias tikrai padarysiu. Nors gal ir gerai, juk iš jų ir mokomės. O iš kitos pusės - visi darome klaidas.

“Erškėčių Paukščiai“

“Yra legenda apie paukštį, kuris gieda tiktai vieną vienintelį kartą gyvenime, bet gražiau nei kas kitas šioje žemėje. Palikęs savo lizdą, jis leidžiasi ieškoti erškėčių krūmo ir neturi ramybės tol, kol nesuranda. Tada pragysta tarp dygių šakų ir spausdamasis krūtine prie ilgiausio, aštriausio spyglio, persiveria širdį. Mirties valandą, užmiršęs viską, jis gieda taip, kad jam neprilygsta nei vieversys, nei lakštingala. Nepaprasta jo giesmė, vienintelė gyvenime, ir už ją atiduodama gyvybė. Tačiau visas pasaulis klauso nusčiuvęs, ir Dievas šypso danguje. Nes tai, kas geriausia, atitenka per didžiausias kančias... Bent taip sako legenda.

Paukštis erškėčio perverta krūtine paklūsta nesikeičiančiam gamtos dėsniui, jis nežino, kas jį traukia pulti ant spyglio ir numirti giedant. Tą akimirką, kai spyglys perveria širdį, jis nežino, kad mirs; jis gieda ir gieda, kol balsas bejėgiškai nutyla. Bet mes, kai puolam krūtine ant erškėčių, mes žinom. Suprantame. Ir vis tiek puolam. Vis tiek.“

Colleen Mccullough

Niekada

Už lango garsiai lyja,

Bet aš klausau tylos.

Žiūriu - žolė atgyja-

Tik aš jau niekadaos.

Kai užmigau dar lijo,

O pabudau - žiema.

Nenoriu aš užmigti

Daugiau jau niekada.

Kažkas kažką man sakė,

Daugiau to nekartos.

Viltis tiktai šnabždėjo

Žodžius man: “niekados“.

Aš bėgau nuo likimo -

Nerūpi man tiesa.

Nors laimės ratas stojo

Ties žodžiais: “NIEKADA“...

Kaip gera būtų atsigerti šalto vandens gulint “Rugiuose prie bedugnės“. Verkti iš skausmo, kai šiurkšti žolė raižo nugarą, o ne širdį. Kai kiekviena diena yra “Gloomy Sunday“.
Gyventi prie “Didelio kelio” vasarą, o žiemą bėgti per “Lūžtantį ledą“. Pavasarį “Diemedžiu žydėti“, o rudenį būti ramunėle “Rudenio arimuos“. Kai nežinai kur dėtis, lėkti “Ant laukinio žirgo“, o kartais jaustis kaip “Benamei varnai“. Trankyti galvą į sieną, galvojant, kad nuo to tapsi protingesnis ar bent jau užmirši tai, kas tave kankina. Žiūrėti, kaip drugelis skrenda į ugnį ir jam pavydėti.
Kaip gera žinoti, kad esi teisus. Kaip gera miegoti ir sapnuoti, kad esi laimingas. Kaip gera juodą dieną pamatyti saulę ir manyti, kad ji šviečia tau. Kaip gera užsidėti juodus akinius ir eiti gatve galvojant, kad niekas tavęs neatpažins. Kaip gera bėgti ir griūti į didelę pusnį. Ar stebėti krentančias snaiges ant savo juodų pirštinių.
O kaip naudinga viską patirti savo kailiu: lietų, saulę, sniegą, vėją, skausmą, kutenimą. Kaip kartais gera suprasti, jog tavęs kažkas nekenčia ir nekęsti pačiam. Kaip gera kartais išjungti telefoną ir nieko nelaukti. Kaip gera žiūrėti nespalvotą filmą ir suprasti, jog tavo gyvenimas ne juodai baltas. Kaip gera žinoti, kad viskas pasibaigs, o pasibaigus “mirdamas būtinai pasakysiu: ačiū, buvo gražu.“ Kaip gera pasiimti trintuką ir trinti pieštuko klaidas, įsivaizduojant, kad tai tavo gyvenimo klaidos. Kaip gera stovėti tvirtai jaučiant žemę ir šaukti: “Tegul pasaulis eina po velnių!“.

Laukiu

Kievieną kartą matydama krentančią žvaigždę sugalvoju norą. Jis niekad neišsipildo. Galbūt aš tą krentančią žvaigždę pamatau per vėlai? Gal kažkas kitas buvo, dar prieš krentant nusižiūrėjęs ją, pirmesnis už mane?
Vieną naktį stebėjau dangų. Nusižiūrėjau žvaigždę, kuri dar kabojo danguje ir laukiau, kol ji krisdama išpildys mano norus. Ji tik mano! Aš pirma ją išsirinkau. Bet... Supratau, kad jiems nelemta išsipildyti. Ji taip ir nenukrito.

...degtinę gerdamas miriau...

Turbūt mažai kam taip pasisekė, kaip man, turėti tokią močiutę. Kas ją matė, žino ką turiu omeny. Ji pikta, rėksnė, valdinga moteriškė, bet tuo pačiu turinti nesveiką humoro jausmą, kilnią širdį ir labai mane mylinti :) Tokią įžangą darau todėl, jog noriu parašyti eilėraštį, kurį ji man savaitgalį pasakė. Aišku, tai buvo dedikacija (ne man :D nors šį savaitgalį tiko ir man - turiu daug brangių draugų, kurių gimtadieniai seka vienas po kito). Taigi - Valkos šposai ;D

“Sudie, draugai, kai aš numirsiu,

Jau žmonės kalba taip seniai.

Rubaškę, kelnes jum paliksiu

Ir dvejus baltinius tiktai.

Jei būt žinojęs, kad tuoj mirsiu,

Būč pasiruošęs prieš metus.

Būčiau pardavęs šią rubaškę,

Kuri kainavo du litus.

Būčiau nupirkęs pusbankiuką,

Kad sau širdelę nuramint.

Būčiau paprašęs mergužėlės,

Kad leistų meiliai apkabint.

Jūs man ant kapo nestatykit

Jokių paminklų, akmenų.

Tik žemėm storai apiberkit,

Kad apsaugotų nuo šunų.

Jūs man ant kapo nerašykit

Kelintais metais aš gimiau,

Tiktai tris žodžius parašykit:

“Degtinę gerdmas miriau.“

Jūs mano kapą apsodinkit

Tvirčiausia tvora taboku.

Ir šalia kapo paguldykit

Pypkę su ilgu cibuku.

Draugai, man kapą padarykit,

Kad jame tilptų bačkutė.

Aš abiem rankom apkabinęs -

Laikyčiau kraną ties burna.“

Na va :)) Galas truputį jau nesirimuoja, bet gal taip turi būt ;)) Norėčiau būdama tokių metų, kaip Valka, turėt tokią atmintį, kuria jau dabar mane ji lenkia. Dabar ji labai praverstų besimokant truputį rafinuotesnį eilėraštį “Gaudeamus“. O taip, Doma VĖL eis kalt lotynų!!!! Kill me! Eikit ir jūs mokytis, o ne uliavot, kad paskui nereiktų tokių baisybių rašyt ant antkapio ;D Geros dienos.

Tapatybės realizavimas

Įvyko toks didis dalykas. Didžiai gerbiama Justė pakvietė draugus į savo gimtadienį. Kuriame reikės pasipuošti neįprastai. Visi bus filmų ir knygų herojais. Todėl, draugai dabar suka galvas, kaip kam kuo būti. Sunkus apsisprendimas. Nors, turėtų būti visai lengva. Kiekvienas gali būti tuo, kuo svajojo tapti vaikystėje. Mergaitės- princesėmis, berniukai, amm, robotais policininkais, bet keista, visi negali apsispręsti. Kietas riešutėlis. Juste, už ką tu mum taip? ;D Man, tiesą pasakius, ilgai svarstyti nereikėjo. Vos išgirdus šią temą, prieš akis iškilo Adamsų šeimynėlės vaizdas. Spooky... Nuo pat mažens svajojau būti kokia nors freaky moteriškaitė. ;D Tai man, beveik, padaryti pavyko ir realiame gyvenime. Bet dabar gavau progą tai realizuoti. Džiaugiuosi. Šita žemė nešiojo keturias moteris, į kurias norėčiau būti panaši: Mertišė Adams, mano jau minėtoji Dorutė Kalė intrigantė, Marilyn Monroe ir Salomėja Nėris. Ryšio tarp jų jokio, bet jos visos nuostabios, tiek kaip personažai, tiek kaip moterys. Kiekvieną jų taikau sau pagal nuotaiką. Velnias, išsidaviau ko iš manęs reikia laukt. Na, nieko. Todėl, draugai mieli, būkite tuo, apie ką svajojote vaikystėje ir nebesukite sau galvos. Ir prašau, apsirenkite taip, kad galėtume vieni iš kitų pasijuokti ;D Nes šiemet juokiausi tik iš dviejų dalykų: vienuolės už vairo ir kai vaikiukas ant Emilijos troleibuse (vielabrauky) nugriuvo taip, kaip stovėjo. Juokiuosi dar ir dabar abu šiuos įvykius prisiminus. Gaila, kad nematėt. Gaila. Norėčiau pasijuokti dar. O jei ką, tai teks juoktis iš savęs, beje labai geras dalykas ;) Nors gaila, kai kurie to nesupranta... Savikritika - labai geras dalykas. Juk idealių žmonių nebūna O_o Nors Justės dėka, gavom progą save paversti idealiais. Ir tai tik dėl to, jog būsim personažais. ;)

"Yra tipų, kurie giriasi: širdį atidaviau žmonėms! Mulki! Tu pinigus atiduok. Beširdžių pas mus ir taip per akis." J. Erlickas

Kai pagalvoji, kaip smagu kai tavimi rūpinasi tau artimi žmonės, o kartais ir ne tik jie – kai rūpi visam pasauliui. Miela? Tai va, jei kada norėsit iš manęs pagalbos, niekada manęs jos neprašykit, nes neseniai sužinojau, jog nemoku rūpintis žmonėmis, net jei jiem ir ranka nukrito. Net nemoku pasiteirauti žmonių ar jiems viskas gerai. Atsiminkit. Ir nebūkit tokie kaip aš. Rūpinkitės savo artimais žmonėmis, nes jie to nori, net jei jų priežastys, jūsų rūpesčio atžvilgiu ir egoistiškos. Juk visi esame egoistai. Ir jei galvojat skaitydami, “aš tai jau tikrai ne, ką čia jinai svaigsta“, tai pagalvokit dar kartą – galvojimas kartais duoda ir naudos. ;) Yra toks anekdotas: “kas yra egoistas? Tai toks žmogus, kuris niekad negalvoja apie mane.“ Manau, jog mes turėtumėm dažniau pagalvoti apie savo trūkumus, na ne tuos, kad aš čia per storas, negražus, per plonas ir t.t. Bet apie tuos, kuriais skaudinam kitus ir patys save: EGOIZMU, kvailu užsispyrimu, šaltumu, abejingumu, tingėjimu, nenuolankumu, EGOIZMU (ar jau jį minėjau?) ir t.t. Žinot, kartą Joseph Baretti pasakė:“Nekenčiu žmonijos, kadangi esu vienas iš geriausių jos atstovų, o juk žinau, koks esu blogas." Ar žinot kokie mes visi esame blogi? Nes aš, tai nežinau. O geram būti irgi neapsimoka. R. Gavelis savo knygoje “Septyni savižudybės būdai“ rašė: “Jei būsi geras – tave būtinai apšiks. O gal net pasmaugs. Įsidėmėk, kad geriau šikti ant kitų arba tuos kitus pačiam smaugti. Žinoma, jeigu už tai paskui nereikės atsakyti.“ Nuostabu. Jei nereiktų atsakyti už savo veiksmus, būčiau seniai puse pasaulio išsmaugus, o kita pusė dar seniau būtų pasmaugus mane. Juk mano egoizmui nėra rybų. Aš kaip visad save turėčiau pristatyti: “Aš neįnoringa. Man tereikia tik šiltos lovos, švelnaus žodžio ir absoliučios valdžios.“ Nebendraukit su manim ;) Deal? Good luck.

Kodėl, jibitute, užaugome? arba Sandra griuvo

Vertinu savaitgalius. Pamatai tiek daug baisių dalykų. Pvz.: baltus arklius, arba kaip gyvenimas pro akis prabėga “Akropolio“ ledo arenoj, tiesa šį kartą prabėgo ne man, bet vis vien baisu buvo... Ne veltui sakoma, jog “Akropolis“ yra sužvėrėjusių kaimiečių sostinė... Taip ir buvo. Maža to, kad mano mylimiausia draugė Sandra kasoj už pačiuožinėjimą paliko 9 litus, tai dar bečiuožinėjant vos galvos nepaliko. Och... Bet viskas gerai - gyva. Tiesą pasakius, stebiuosi, jog taip nutiko ne man. Nes turiu talentą griūt ar apsidrėbt kebabu. Talentas. Kol kas tik šiuos savyje atradau. Kažkaip sunkiai man čia su jais gaunasi. Na, bet nieko - gyvenimas dar prieš akis (jei neteks daugiau eit ant ledo, aišku), tikiuosi atrast slaptų savo gabumų, nes kaip supratau girtuokliavimas ir besaikis miegojimas - dažnas talentas. Todėl ugdausi kitus. Bet ne kaip sekasi. Ai! Ai! Turėjau dar vieną talentą vaikystėj! Viena pati perėjau “Super Mario“! Cha cha! Dabar nepereičiau... Ir tikrai, kas darosi su žmonėmis jiems beaugant? Kažkokie moliai pasidaro. Taip norėčiau save mažą sutikt. Pasijuokčiau. Genijus buvau. Ir kas su manim atsitiko? Užaugau. O vaikystėje tiek smagių dalykų sugalvodavau, pvz.: turėjau tokias raudonas kelnes, kurių nekenčiau labiau už manų košę (na gerai, gal ne labiau), o mama mane vis vilkdavo tomis kelnėmis ir ką jūs galvojat, ką aš su jomis padariau? Sukarpiau. Ir kelnės tapo panašios į kaspinus. Kai mama paklausė kas nutiko kelnėms, aš gūžtelėjau pečiais ir pasakiau, kad tikriausiai jas kandžiai suėdė. Išradinga? Įdomu ką dabar mama pagalvotų jei taip padaryčiau. Jaučiu, kad nieko gero. Tikrai labai gaila, jog tie balabaikų laikai praėjo... Dabar už viską turi atsakyt pats: už savo žodžius, veiksmus ir t.t. Net už savo griūvimą ant ledo... Vaikystėj mama paguostų ir pagydytų žaizdas, o dabar turi išsilaižyt jas pats...

Vasaros pavakare sėdėjo ji prie jūros. Ant kranto. Aplink buvo daugybė įsimylėjėlių ar šiaip porų. O ji buvo viena. Jai nieko nereikėjo. Ji tiesiog žvelgė į ramią jūrą. Tik viena bangelė kažką nešė link kranto. Link jos. Ji to nepastebėjo. Jai nieko nereikėjo. Dar po akimirkos, prie jos kojų ta vienintelė bangelė išmetė butelį. Ji pažvelgė į jį. Viduje kažkas buvo. Butelis buvo ganėtinai gražus, o ji nejučia perbraukė per jo šoną pirštu. Jis pradėjo judėti. Vedina smalsumo, ji atkimšo butelį. Iš jo, lyg viščiukas, išsirito vyras. Jie nieko nekalbėjo. Tik žvelgė vienas į kitą. Suprasdama, jog jis, nuo šiol, pildys jos norus, ji pridėjo pirštą jam prie lūpų, kad jis nieko nesakytų. Nes jai nieko nereikėjo. Jie iškart apsigyveno kartu. Ji jo niekad nieko neprašė. Jis sėdėdavo namie ir gerdavo alų. Tai tęsėsi ilgai. Jis gerdavo vis daugiau ir daugiau. Žinodama, jog turi norų rezervą, ji paprašė jo sukapoti malkas. Jis nusišypsojo. Tada ji paprašė, jog jis susirastų darbą. Jis nusijuokė. Tada ji paklausė ar jis bent ką nors gali dėl jos padaryti? Jis supyko, užsivertė visą butelį, vienu gurkšniu jį išgėrė ir pareiškė, jog jis ne Džinas, kad pildytų jos norus. Tada ji suprato, jog ne kiekvienas įstrigęs butelyje yra Džinas.