Kai pagalvoji, kaip gali apsviersti gyvenimas per kelias savaites. Baugu. Viskas nauja, netikėta, nematyta. Ir sukis kaip nori. Sukuosi. Sekasi. Tfu tfu tfu, kad tik neprisikalbėt. Baisiausia padaryt to ko nederėtų daryt. Pradedant naują gyvenimą, tenka iš naujo kurti ir save. Norėtųsi susikurti savo idealų modelį idealiame pasaulyje, kurį irgi statai nuo nulio. Labai įdomus procesas. Rezultatai turėtų būt dar įdomesni. :) Kaip norisi išmesti iš savęs tai, kas iki tol tave tempė žemyn, savo blogas savybes, įpročius. Bet kaip tai padaryt? Kaip viską apverst aukšytn kojom? Ar dabar ne pati geriausia proga? Tereikia išstumti iš gyvenimo, tai kas tave žlugdo. Visą blogį, visus blogus žmones. Aš galiu! Ir to sieksiu, kaip Dievą myliu, būsiu geresnė ir mesiu viską, kas mane tempia žemyn. Išmoksiu mėgautis saule. Išmoksiu mylėt save. Išmoksiu suprast kitus. Išmoksiu būt atsakinga. Išmoksiu viską, ko reikės. Svarbiausia, kad turiu iš ko mokytis, turiu puikių pavyzdžių, kuriem vieną dieną galėsiu padėkot. Turiu pavyzdžių, į kuriuos galiu lygiuotis ir pamačiau žmonių, nuo kurių reikia bėgti kuo toliau. Keistas tas gyvenimas. Dabar jis kaip filme. Tikrai. Jis ne pats geriausias, bet nebūčiau aš jei nepadaryčiau jo įdomesniu. Juk vieną dieną būsiu režisiere :D Niekada neatsisakysiu to. Ir niekas manęs daugiau nebeatkalbins nuo mano svajonių ir tikslų. Žinau, kad daug ką įskaudinsiu ir nuvilsiu, nes nebebūsiu ideali dukra, draugė, pažįstama. Bet būsiu ideali sau. Labiausiai bijau šiame kelyje klaidų, kurias tikrai padarysiu. Nors gal ir gerai, juk iš jų ir mokomės. O iš kitos pusės - visi darome klaidas.

“Erškėčių Paukščiai“

“Yra legenda apie paukštį, kuris gieda tiktai vieną vienintelį kartą gyvenime, bet gražiau nei kas kitas šioje žemėje. Palikęs savo lizdą, jis leidžiasi ieškoti erškėčių krūmo ir neturi ramybės tol, kol nesuranda. Tada pragysta tarp dygių šakų ir spausdamasis krūtine prie ilgiausio, aštriausio spyglio, persiveria širdį. Mirties valandą, užmiršęs viską, jis gieda taip, kad jam neprilygsta nei vieversys, nei lakštingala. Nepaprasta jo giesmė, vienintelė gyvenime, ir už ją atiduodama gyvybė. Tačiau visas pasaulis klauso nusčiuvęs, ir Dievas šypso danguje. Nes tai, kas geriausia, atitenka per didžiausias kančias... Bent taip sako legenda.

Paukštis erškėčio perverta krūtine paklūsta nesikeičiančiam gamtos dėsniui, jis nežino, kas jį traukia pulti ant spyglio ir numirti giedant. Tą akimirką, kai spyglys perveria širdį, jis nežino, kad mirs; jis gieda ir gieda, kol balsas bejėgiškai nutyla. Bet mes, kai puolam krūtine ant erškėčių, mes žinom. Suprantame. Ir vis tiek puolam. Vis tiek.“

Colleen Mccullough

Niekada

Už lango garsiai lyja,

Bet aš klausau tylos.

Žiūriu - žolė atgyja-

Tik aš jau niekadaos.

Kai užmigau dar lijo,

O pabudau - žiema.

Nenoriu aš užmigti

Daugiau jau niekada.

Kažkas kažką man sakė,

Daugiau to nekartos.

Viltis tiktai šnabždėjo

Žodžius man: “niekados“.

Aš bėgau nuo likimo -

Nerūpi man tiesa.

Nors laimės ratas stojo

Ties žodžiais: “NIEKADA“...

Kaip gera būtų atsigerti šalto vandens gulint “Rugiuose prie bedugnės“. Verkti iš skausmo, kai šiurkšti žolė raižo nugarą, o ne širdį. Kai kiekviena diena yra “Gloomy Sunday“.
Gyventi prie “Didelio kelio” vasarą, o žiemą bėgti per “Lūžtantį ledą“. Pavasarį “Diemedžiu žydėti“, o rudenį būti ramunėle “Rudenio arimuos“. Kai nežinai kur dėtis, lėkti “Ant laukinio žirgo“, o kartais jaustis kaip “Benamei varnai“. Trankyti galvą į sieną, galvojant, kad nuo to tapsi protingesnis ar bent jau užmirši tai, kas tave kankina. Žiūrėti, kaip drugelis skrenda į ugnį ir jam pavydėti.
Kaip gera žinoti, kad esi teisus. Kaip gera miegoti ir sapnuoti, kad esi laimingas. Kaip gera juodą dieną pamatyti saulę ir manyti, kad ji šviečia tau. Kaip gera užsidėti juodus akinius ir eiti gatve galvojant, kad niekas tavęs neatpažins. Kaip gera bėgti ir griūti į didelę pusnį. Ar stebėti krentančias snaiges ant savo juodų pirštinių.
O kaip naudinga viską patirti savo kailiu: lietų, saulę, sniegą, vėją, skausmą, kutenimą. Kaip kartais gera suprasti, jog tavęs kažkas nekenčia ir nekęsti pačiam. Kaip gera kartais išjungti telefoną ir nieko nelaukti. Kaip gera žiūrėti nespalvotą filmą ir suprasti, jog tavo gyvenimas ne juodai baltas. Kaip gera žinoti, kad viskas pasibaigs, o pasibaigus “mirdamas būtinai pasakysiu: ačiū, buvo gražu.“ Kaip gera pasiimti trintuką ir trinti pieštuko klaidas, įsivaizduojant, kad tai tavo gyvenimo klaidos. Kaip gera stovėti tvirtai jaučiant žemę ir šaukti: “Tegul pasaulis eina po velnių!“.

Laukiu

Kievieną kartą matydama krentančią žvaigždę sugalvoju norą. Jis niekad neišsipildo. Galbūt aš tą krentančią žvaigždę pamatau per vėlai? Gal kažkas kitas buvo, dar prieš krentant nusižiūrėjęs ją, pirmesnis už mane?
Vieną naktį stebėjau dangų. Nusižiūrėjau žvaigždę, kuri dar kabojo danguje ir laukiau, kol ji krisdama išpildys mano norus. Ji tik mano! Aš pirma ją išsirinkau. Bet... Supratau, kad jiems nelemta išsipildyti. Ji taip ir nenukrito.

...degtinę gerdamas miriau...

Turbūt mažai kam taip pasisekė, kaip man, turėti tokią močiutę. Kas ją matė, žino ką turiu omeny. Ji pikta, rėksnė, valdinga moteriškė, bet tuo pačiu turinti nesveiką humoro jausmą, kilnią širdį ir labai mane mylinti :) Tokią įžangą darau todėl, jog noriu parašyti eilėraštį, kurį ji man savaitgalį pasakė. Aišku, tai buvo dedikacija (ne man :D nors šį savaitgalį tiko ir man - turiu daug brangių draugų, kurių gimtadieniai seka vienas po kito). Taigi - Valkos šposai ;D

“Sudie, draugai, kai aš numirsiu,

Jau žmonės kalba taip seniai.

Rubaškę, kelnes jum paliksiu

Ir dvejus baltinius tiktai.

Jei būt žinojęs, kad tuoj mirsiu,

Būč pasiruošęs prieš metus.

Būčiau pardavęs šią rubaškę,

Kuri kainavo du litus.

Būčiau nupirkęs pusbankiuką,

Kad sau širdelę nuramint.

Būčiau paprašęs mergužėlės,

Kad leistų meiliai apkabint.

Jūs man ant kapo nestatykit

Jokių paminklų, akmenų.

Tik žemėm storai apiberkit,

Kad apsaugotų nuo šunų.

Jūs man ant kapo nerašykit

Kelintais metais aš gimiau,

Tiktai tris žodžius parašykit:

“Degtinę gerdmas miriau.“

Jūs mano kapą apsodinkit

Tvirčiausia tvora taboku.

Ir šalia kapo paguldykit

Pypkę su ilgu cibuku.

Draugai, man kapą padarykit,

Kad jame tilptų bačkutė.

Aš abiem rankom apkabinęs -

Laikyčiau kraną ties burna.“

Na va :)) Galas truputį jau nesirimuoja, bet gal taip turi būt ;)) Norėčiau būdama tokių metų, kaip Valka, turėt tokią atmintį, kuria jau dabar mane ji lenkia. Dabar ji labai praverstų besimokant truputį rafinuotesnį eilėraštį “Gaudeamus“. O taip, Doma VĖL eis kalt lotynų!!!! Kill me! Eikit ir jūs mokytis, o ne uliavot, kad paskui nereiktų tokių baisybių rašyt ant antkapio ;D Geros dienos.

Tapatybės realizavimas

Įvyko toks didis dalykas. Didžiai gerbiama Justė pakvietė draugus į savo gimtadienį. Kuriame reikės pasipuošti neįprastai. Visi bus filmų ir knygų herojais. Todėl, draugai dabar suka galvas, kaip kam kuo būti. Sunkus apsisprendimas. Nors, turėtų būti visai lengva. Kiekvienas gali būti tuo, kuo svajojo tapti vaikystėje. Mergaitės- princesėmis, berniukai, amm, robotais policininkais, bet keista, visi negali apsispręsti. Kietas riešutėlis. Juste, už ką tu mum taip? ;D Man, tiesą pasakius, ilgai svarstyti nereikėjo. Vos išgirdus šią temą, prieš akis iškilo Adamsų šeimynėlės vaizdas. Spooky... Nuo pat mažens svajojau būti kokia nors freaky moteriškaitė. ;D Tai man, beveik, padaryti pavyko ir realiame gyvenime. Bet dabar gavau progą tai realizuoti. Džiaugiuosi. Šita žemė nešiojo keturias moteris, į kurias norėčiau būti panaši: Mertišė Adams, mano jau minėtoji Dorutė Kalė intrigantė, Marilyn Monroe ir Salomėja Nėris. Ryšio tarp jų jokio, bet jos visos nuostabios, tiek kaip personažai, tiek kaip moterys. Kiekvieną jų taikau sau pagal nuotaiką. Velnias, išsidaviau ko iš manęs reikia laukt. Na, nieko. Todėl, draugai mieli, būkite tuo, apie ką svajojote vaikystėje ir nebesukite sau galvos. Ir prašau, apsirenkite taip, kad galėtume vieni iš kitų pasijuokti ;D Nes šiemet juokiausi tik iš dviejų dalykų: vienuolės už vairo ir kai vaikiukas ant Emilijos troleibuse (vielabrauky) nugriuvo taip, kaip stovėjo. Juokiuosi dar ir dabar abu šiuos įvykius prisiminus. Gaila, kad nematėt. Gaila. Norėčiau pasijuokti dar. O jei ką, tai teks juoktis iš savęs, beje labai geras dalykas ;) Nors gaila, kai kurie to nesupranta... Savikritika - labai geras dalykas. Juk idealių žmonių nebūna O_o Nors Justės dėka, gavom progą save paversti idealiais. Ir tai tik dėl to, jog būsim personažais. ;)